PANOTERIAI

Apie vietovę

Panoterių miestelis yra Jonavos rajono  Šilų seniūnijos Panoterių seniūnaitijos centras, esantis 19 km į š. r. nuo Jonavos. Gyvenvietę iš pietų riboja Bareišių miškas. Per miestelį teka dešinysis Lokio intakas Notera. Lingvistų teigimu, nuo šios upės vardo kilo vietovės pavadinimas.

Istoriniuose šaltiniuose, Siesikų bažnyčios donacijos dokumente, Panoteriai minimi nuo 1441 m. Pasak šio šaltinio, Baltramiejus  Urbonaitis Siesikų bažnyčiai padovanojo žemę, vadinamą Panoteriais, ir pažadėjo joje pastatyti katalikų koplyčią. Nuo XVI a. šaltiniuose imtas minėti Panoterių dvaras. Yra žinoma, kad 1584–1700 m. Panoterių koplyčia priklausė evangelikams liuteronams. Išlikęs 1584 m. raštas liudija, kad tuo metu Panoterių evangelikų reformatų pamokslininku buvo kunigas Simonas Senkevičius (Petras Martinavičius už 30 kapų lietuviškų grašių jam pardavė savo žemės). 1700-aisiais koplyčia sudegė, bet po 44-erių metų buvo atstatyta ir priklausė katalikams. 1774 m. Kauno pilies teismo bylos duomenys rodo, kad tuo metu Panoteriuose klebonavo Karolis Vižikovskis (byloje skundžiamasi dėl zakristijono namo, stovėjusio Panoterių žemėje, sugriovimo).

XIX a. Panoterių dvaro savininkai buvo Domeikavos (išlikę dokumentai liudija apie XIX a. 2–3  dešimtmečio jų donacijas Panoterių bažnyčiai). Šiuo laikotarpiu šalia bažnyčios išaugo miestelis. Iki XX a. 2 dešimtmečio miestelis ir dvaras vadintas Koplyčiomis (manoma, kad Panoterių dvaras būdavo pavadinamas Koplyčiomis ir anksčiau). 1864 m., rūpinantis kunigui Juozapui Sakalauskui, buvo atnaujinta ir padidinta bažnyčia. Jai suteiktas Šv. Kryžiaus Atradimo titulas. 

Pirmojo pasaulinio karo metu į Panoterius buvo perkelta 1909 m. Pasodos kaime įkurta mokykla. 1919–1950 m. Panoteriai buvo valsčiaus centras. 1923 m. miestelyje ir kaime gyveno 242 gyventojai. Tarpukariu Panoteriuose veikė valsčiaus savivaldybė, pradžios mokykla, „Aušros“ kooperatyvas, smulkaus kredito draugija, pora krautuvių, policijos nuovada, pašto agentūra, sveikatos punktas ir kt. Sovietmečiu Panoteriai turėjo kolūkio gyvenvietės statusą.

1994 m. buvo atstatyta 1941-aisiais sudegusi medinė bažnyčia. Tuo rūpinosi kunigas Vytautas Kazimieras Pesliakas. Šiuo metu Panoteriai yra parapijos ir seniūnaitijos  centras. Miestelyje iki 2019 m. veikė pagrindinė mokykla, nuo 1967 m. duris atvėrė dramaturgo Petro Vaičiūno, gimusio netoliese esančiame Piliakalnių kaime, muziejus (dabar yra privatus), kultūros centras, biblioteka, ambulatorija.

Panoteriuose yra išlikusio istorinio paveldo objektų: XIX a. Šv. Juozapo paveikslas ir to paties laikmečio varpas bažnyčioje, dvarvietė su klėtimi, svirnu ir liepų alėja, 1870 m. statytas gyvenamasis namas, 1935 m. pastatytas mokyklos medinis pastatas, 1920 m. pastatytas buvusio valsčiaus pastatas. Šiuo metu miestelyje gyvena apie 350 gyventojų.

Panoterių

Bendruomenės herbas

 

Petras Vaičiūnas  1890–1959

Lietuvos dramaturgijos pradininkas, pirmojo profesionalaus lietuvių teatro steigėjas ir dramaturgas, poetas ir vertėjas

Poetas, dramaturgas, vertėjas. Gimė 1890 m. liepos 11d. Piliakalniuose (Jonavos r.). Mokėsi Ukmergės keturklasėje mokykloje, iš kurios buvo pašalintas už dalyvavimą 1905 metų moksleivių bruzdėjimuose. Kaune baigė matematikų kursus, 1914–1918 m. studijavo Petrogrado psichoneurologijos institute ir Petrogrado 19-ame universitete.

Vaičiūno mama buvo ištekėjusi du kartus, nes jauna liko našle. Vaičiūnų šeimoje visą gyvenimą jausdami dvasinį ryšį darniai bendravo dviejų motinos santuokų vaikai. Pirmą kartą ištekėjo už Antano Razumo, atėjo į jo ūkį, susilaukė 4 vaikų: dukros Onos, sūnų Igno, Stanislovo, Jurgio. Tačiau Razumas mirė anksti, palikdamas mažamečius vaikus ir ūkį.  Antrą kartą M. Razumienė ištekėjo už Vinco Vaičiūno. Šioje santuokoje ji susilaukė 3 sūnų: Viktoro, Petro ir Juozo. Visi trys broliai savo darbais garsino Lietuvą: Viktoras tapo gydytoju ir yra psichoterapijos pradininkas Lietuvos medicinoje, jo dukra Judita Vaičiūnaitė – garsi poetė. Brolis Juozas pasirinko kunigystę, rėmė giminės besimokančius jaunuolius, pats labai rūpinosi lietuvystės puoselėjimu Vilniaus krašte.

P. Vaičiūnas tapo poetu, dramaturgu, vertėju. Razumų-Vaičiūnų šeimoje brolis Stanislovas Razumas taip pat buvo kunigas, padėjęs šeimos nariams siekti mokslo. Su tėvais ūkyje pasiliko gyventi Ignas Razumas, kurio sūnus Juozas Razumas (P. Vaičiūno pusbrolis) kartu su Panoterių mokykla ir Šilų apylinke 1967 m. iškėlė idėją sodyboje įkurti P. Vaičiūno gimtinę-muziejų. Ši sodyba įtraukta į LR Kultūros paveldo registrą. Dabar sodyba priklauso Juozo Razumo anūkui G. Survilai.

Vaičiūnas visą gyvenimą labai didžiavosi savo mama, išsaugojo jos atminimą. Jis sakė: „Poeto širdį paveldėjau iš mamos, o iš tėvo – valią ir filosofinę nuotaiką“. Atvykęs po karo į gimtinę pas pusbrolį, P. Vaičiūnas mėgdavo pavakaroti su kaimynais, nueiti prie „pilaitės“ (taip buvo vadinamas Piliakalnių kaimo piliakalnis), užlipti ant jo ir stebėti besileidžiančią saulę virš Panoterių stogų. O aplink plytėjo ūkininkų laukai, netoli alsavo  Siesikai, Pageležiai, Vepriai. Tai buvo jo gimtinė, kurioje atsigaudavo siela.

Poetas eilėraščius pradėjo spausdinti 1915 metais. Pirmąjį dramos kūrinį „Pražydo nuvytusios gėlės“ parašė 1916 metais. P. Vaičiūnas neatsidėjo vien tik kūrybinei veiklai. 1920–1923 m. jis dirbo Valstybinio teatro direkcijoje, 1931–1932 m. ir 1935–1939 m. buvo teatro repertuaro komisijos narys, 1930–1945 m. – Mokslų akademijos centrinės bibliotekos direktorius.

Vaičiūnas save pirmiausiai laikė dramaturgu. Pirmąjį dramos kūrinį „Pražydo nuvytusios gėlės“ 1916 m. Petrograde (dabar Sankt Peterburgas) pastatė J. Vaičkus. P. Vaičiūnas parašė daugiau kaip 20 dramų, pavyzdžiui: „Tuščiospastangos“, „Patriotai“, „Naujiejižmonės“, „Sudrumstaramybė“, „Tėviškės pastogėj“, kt. Jo dramas statė Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Klaipėdos, kiti teatrai.

Vaičiūnas garsėjo ir kaip poetas. Nepriklausomybės metais pasirodė eilėraščių rinkiniai „Rasoti spindulėliai“, „Tekanti saulė“, „Gimtuoju vieškeliu“, kt.Apie P. Vaičiūną, kaip vertėją, kalba jo išversti G. Hauptmano, K. Hamsuno, J. Slovackio, Ibseno kūriniai. Jis išvertė K. Meterlinko, S. Pšibiševskio, Sofoklio, Gorkio ir kitų autorių dramos kūrinius. (Jonavos krašto žmonės. Psl. 179–180)

Poetas  mirė 1959 m. birželio 7 d. Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse. 1990 m. liepos 11 d., minint poeto ir dramaturgo Petro Vaičiūno 100-ąsias gimimo metines, Jonavos mieste, Ramybės skvere, atidengtas paminklinis biustas P. Vaičiūnui. Buvusi Panoterių vidurinė mokykla pavadinta Petro Vaičiūno vardu. Jonavos miesto Rimkų mikrorajone Petro Vaičiūno vardu pavadinta gatvė.

Skaityti daugiau

Istoriniai faktai

1441

Pirmą kartą paminėti

Istoriniuose šaltiniuose, Siesikų bažnyčios donacijos dokumente, Panoteriai minimi nuo 1441 m. Pasak šio šaltinio, Baltramiejus  Urbonaitis Siesikų bažnyčiai padovanojo žemę, vadinamą Panoteriais, ir pažadėjo joje pastatyti katalikų koplyčią.

1890

Gimė Petras Vaičiūnas

P. Vaičiūnas gimė 1890 m. liepos 11 d. Piliakalniuose.

1916

Pirmoji P. Vaičiūno drama

Pirmąjį dramos kūrinį „Pražydo nuvytusios gėlės“ 1916 m. Petrograde (dabar Sankt Peterburgas) pastatė J. Vaičkus. 

1994

Pirmoji bažnyčia Nepriklausomoje Lietuvoje

1989 m. balandžio 5 d., klebonaujant kunigui Vytautui Kazimierui Pesliakui, iš tuometinės Ministrų Tarybos gautas leidimas naujos bažnyčios statybai. Tai buvo pirmoji bažnyčia, pastatyta atkūrus Lietuvos nepriklausomą valstybę, pašventinta 1994 m. rugpjūčio 21 d.

Heraldika ir reikšmingi paminklai

Koplyčia pavaizduota su  Šv. Elenos figūra, kuri yra Panoterių bažnyčios globėja (nes Šv. Kryžių atrado Šv. Elena ir mūsų parapijos bažnyčia vadinasi Šv. Kryžiaus Atradimo).  Herbo skydo spalva pasirinkta žalia, nes atspindi Panoterius kaip ūkininkų kraštą, jo žaliuojančių pievų kraštovaizdį. Heraldikoje žalia spalva reiškia laisvę, grožį, džiaugsmą, sveikatą, viltį.

Panoterių herbo kūrimą inicijavo ir jo  sukūrimo, padarymo išlaidas padengė patys Panoterių krašto žmonės. Jie tuo didžiuojasi, nes tai yra jų ilgaamžė dovana gimtinei, joje gyventiems žmonėms, jų šeimoms, anūkams, proanūkiams.

Panoterių herbo etaloną sukūrė dail. Arvydas Každailis. Jį Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 2016 m. spalio 20 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 6K- 16 (512).

Herbo aprašymas: žaliame lauke – sidabrinė koplyčia su auksiniu kryžiumi ir Šv. Elenos figūra.

Panoterių krašto teritorijoje yra vienas LR archeologijos paminklas – Piliakalnių kaimo piliakalnis, vienas iš penkių Šilų seniūnijos piliakalnių, kuris yra negamtinės kilmės; vienas LR kultūros paveldo paminklas – poeto ir dramaturgo Petro Vaičiūno sodyba- gimtinė (privati)  Piliakalnių k.; vienas vietinės reikšmės gamtos paminklas – Markutiškių parkas. Buvo dar vienas gamtos paminklas – Švėgždos kriaušė, kurios amžius siekė apie 180 metų, bet 2019-aisiais nuo senaties medis lūžo ir neatsigavo.

Panoterių krašte buvusių dvarviečių vietas mena išlikusios ilgaamžės liepų alėjos, šimtamečiai medžiai, ūkiniai pastatai, gyvenamieji namai sugriuvo arba buvo sugriauti. Bet išliko dvarviečių pavadinimai, tai: Markutiškių, Milagainių, Taukadažių, Vatėnų, Panoterių,  Boreišių bajorkaimio istorijos, užrašyti kraštiečių pasakojimai.  Tai kraštas, kuriame gyveno žmonės, rūpinosi savo ūkiu, stengėsi leisti vaikus mokytis ir matė Lietuvos ateitį su išsimokslinusia, pažangia visuomene.

 

APSILANKYk

Išsirinkite ką norėtumėte pamatyti ar pajusti!

Projektas ,,Jonavos krašto raštijos keliais“ yra skiriamas žymių Jonavos krašto žmonių, prisidėjusių prie lietuviškos raštijos istorijos pradmenų, saugojimo ir puoselėjimo: Abraomo Kulviečio, Petro Vaičiūno, Justino Vareikio.

Išsirinkite norimą veiklą savo pasirinktoje vietovėje ir susipažinkite artimiau tiek su asmenybėmis, tiek su vietovės gamtos ir kultūriniais objektais.

Edukacija

Kultūrinės ir edukacinės programos

Maršrutai

Tinkami pėsčiomis, dviračiais ir automobiliu

Objektai

Istorinių ir gamtinių objektų lankymas