Markutiškių parkas yra apie 1 km nutolęs nuo magistralės Jonava–Ukmergė, apie 20 m nuo kelio Upninkai–Bukonys. Parko plotas užima 7 ha. Tai vietinės reikšmės gamtos paminklas. Jis yra mišraus tipo, užveistas XIX a. Čia auga vietinės ir atvežtinės medžių ir krūmų rūšys. Iš viso priskaičiuojama 50 rūšių augalų:  21 – vietinės, 29 –  atvežtinių medžių ir krūmų veislės. Minimos šešios Veimuto pušys, 32 europiniai maumedžiai. Parko pasididžiavimas – melsvaspyglė pocūgė. Parke auga ir 22 m aukščio liepa, gausu klevų rūšių, vyrauja daugiakamienės liepos.

Parko teritorijoje dabar priskaičiuojami 6 tvenkiniai. Per du iš jų teka dešinysis Neries intakas Lokė. Graži užtvanka ir krentantis krioklys suteikia parko kraštovaizdžiui paslaptingumo. Parke vyrauja ramybė. Čia gyvena margaspalviai geniai, lakštingalos, kėkštai, strazdai, peri pelėdos. Per susidariusią salą nutiesti tilteliai. Du piliakalniai itin puošia parko kraštovaizdį.

Parkas prižiūrimas, lankomas poilsiautojų, turistų, ekskursijų. Galima  paplaukioti valtele, pažvejoti, maudytis. Lokės upelio vanduo yra  šaltokas. Užtvankos tvenkiniuose peri laukinės antys, baltosios gulbės, gyvena laukinės žąsys. Tvenkinių pakrantėse gausu melsvųjų meldų, vasarą žydi baltųjų ir geltonųjų lelijų kolonijos. Lokės upelyje gyvena vėžiai, perluotės, ešeriai, lynai. Tvenkiniuose pagaunama lydekų. Parko teritoriją juosia išlikę liepų alėjų takai, kurie tęsiasi nuo vakarinės pusės ir apjuosia parką šiaurės rytų link.

Parkas yra lankomas turistų, svečių, poilsiautojų, jame vyksta  projektinės veiklos.

Markutiškių dvaro statiniai iškilo XIX a. Visą kompleksą sudarė medinis dviejų galų centrinis pastatas, ūkiniai pastatai, arklidės, žiemos sodas, vandens malūnas. Dvarą valdė dvarininkai Okuličiai. Pats dvaro savininkas dirbo Jonavoje, banke. Dvarininkai   turėjo namus ir Kaune. Rūmuose niekada netrūko svečių, vyko įvairūs priėmimai. Dvarininkė rūpinosi žiemos sodu.

Artėjant sovietų okupacijai, 1939 m. savininkai apsigyveno Kaune, o dvaru rūpinosi Pupkuliuose gyvenantys kaimynai. Tolimesnis dvarininkų likimas nežinomas,atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pretendentų į valdų nuosavybę neatsirado.

Pokario metu, 1946 m., dvaro teritorijoje įsikūrė mašinų-traktorių stotis (MTS), kuri vėliau reorganizuota į melioracijos valdybą (MSV). 1964–1970 m. valdybos melioratoriai mūsų krašte vykdė melioravimo darbus. Viename iš dvaro statinių įsikūrė Markutiškių apylinkė ir Markutiškių paštas. Ūkiniuose pastatuose veikė biblioteka, parduotuvė, kultūros namai. Vandens malūnas nustojo suktis apie 1960 metus. Netoli įvažiavimo į dvarvietę (kelių kryžkelėje) stovėjo akmeninis kryžius (manoma, kad ponų statytas). Įkūrus MTS, buvo įsakyta kryžių nugriauti. Tą įvykdė vienas traktorininkas, kuris, jeigu tikėtume žmonių pasakojimais, vėliau apako.

1990-aisiais  MSV išsikėlė į Jonavą, bet mūsų krašto žmonėms pastatė naują medinį kryžių. MSV labai prisidėjo prie Markutiškių parko kraštovaizdžio išsaugojimo – išasfaltavo takelius, prižiūrėjo ir puoselėjo augaliją. Čia vykdavo melioratorių šventės ir kiti renginiai.

Milagainių dvaras buvo įsikūręs apie 200 m nuo kelio Upininkai–Bukonys.  Jam priklausė apie 200 ha geros žemės, dirbo daug samdinių. Manoma, kad dvaro istorija siekia XIX a. pradžią.

1995 m. buvo likę dvaro statiniai: centrinis gyvenamas medinis namas, prievaizdo namas, tarnų namas, tvartai, arklidės, kalvė, svirnas, klėtis, malūnas, trys kumetyno namai.Dvaro statinius juosė liepų alėjos, augo didžiulis sodas. Pasak žmonių pasakojimų, prieš karą dvarą valdė ponų Kozėlų karta. Dvaras buvo stiprus ūkiniu atžvilgiu, turėjo degtinės monopolį. Tolimesnis ponų likimas nežinomas.

Po karo, 1946 m., dvaro gyvenamajame name įsikūrė Milagainių pradinė mokykla.

O ėmus kurtis kolūkiams, jame veikė kontora, biblioteka, parduotuvė, gyveno mokytojai.

Šio pastato nebėra, dvarvietę mena prievaizdo namas, tarnų namo likučiai, tvartai, svirnas, malūnas, arklidės, du kumetyno statiniai. Dvaro teritoriją tebepuošia liepų alėja, sodas.

Tai ponų Radzivonų dvaro vieta, nutolusi apie 1 km  į vakarus nuo Panoterių miestelio, prie Panoterių–Milagainių kelio. Manoma, kad ją įkūrė rusų grafas XIX a. antroje pusėje.  Prasidėjus I Pauliniam karui, jis pasitraukė į Rusiją ir po karo negrįžo, nes neliko Rusijos gubernijos. Pasibaigus karui, Radzivonų šeimos nariai dvarą nupirko. Bet, kad galėtų už jį susimokėti, senasis Radzivonas vyko į Argentiną ir dirbo anglių kasyklose. Visiškai atsiskaičiuos su bankais, dvaras liko sūnui.

Spėjama, kad vietos pavadinimas susijęs su maistu, nes ponai buvo nešykštūs, o kumečiai išdažydavo taukus su duona.

Dvaro plotas – apie 140 ha ariamos ir pievų žemės, 30 ha miško. Gyvenamasis pastatas buvo medinis, dviejų galų, su prieangiu. Ūkiniai pastatai drėbti iš molio, nes netoli dvarvietės buvo molio telkinys, kuriame samdiniai darydavo rankomis plytas, o tą vietą vadindavo plytnyčia. Svirną  1900–1905 pastatė senasis dvaro savininkas.

Ponai Radzivonai ir dvi jų dukros 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremti į Sibirą. Ponas žuvo, viena iš dukterų mirė tremtyje. Ponia Radzivonienė iš tremties grįžo apie 1970 metus ir gyveno Kaune. 1990 m. ji kartu su dukra Nijole ir jos šeima atsikraustė į Taukadažius. Aptvarkė dvarvietę, pradėjo ūkininkauti. Dvaro ponia mirė 2003 m., palaidota Panoterių kapinėse.

Pirmą kartą Lietuvos archyvuose Panoterių dvaras ir laukas paminėti 1597 m. Manoma, kad XVI a. pradžioje dvarą  valdė ponas Taras, vadovavęs šioje vietoje kovoms su kryžiuočiais. Jo garbei Panoteriams ir duotas toks pavadinimas. 

XIX a. dvarui priklausė 10 valakų (apie 210 ha) žemės, o jį valdė bajoras A.Domeika.

Paskutinis dvaro valdytojas buvo Antanas Domeika. Tai buvo gero būdo ir paprastas žmogus. Jo tėvas gyvenęs Vokietijoje, todėl Antanas gerai mokėjo vokiečių kalbą. Be to, jis domėjosi medicina ir gydydavo vietos žmones. Manoma, kad Antanas Domeika yra kilęs iš žymios Domeikų- Kontrymų bajorų giminės.    

Panoterių dvaro ūkinius reikalus tvarkė jo žmona, mėgusi bylinėtis su kaimynais dėl uogavimo, grybavimo dvaro miškuose, gyvulių patekimo į  dvaro žemių teritoriją.  Ponia buvusi gana žiauri su samdiniais. Šiems dirbant ūkio darbus laukuose, ji  pasirodydavo su šunų pulku ir prižiūrėdavo samdinių darbus.

Nuo dvarvietės iki bažnyčios peizažą puošia liepų alėja, mat tuo keliu ponai važiuodavo į bažnyčią. Manoma, kad liepos pasodintos maždaug prieš 130 metų.

Domeikos du kartus traukėsi iš savo namų. Užėjus I pasauliniam karui, ponai Domeikos pasitraukė į Rusijos gilumą. 1915 m. iš Pasodos k. į jų  dvarą buvo perkelta Panoterių pradžios mokykla, čia veikusi iki 1919 m., kol sugrįžo ponai iš tremties. Antrą kartą ponai Domeikos paliko savo namus 1941 m. birželio 14 d., prasidėjus trėmimams į Sibirą. Pasak žmonių pasakojimų, abu ponai mirė tremtyje. Sūnus ir dukra, grįžę iš tremties į Lietuvą, gyveno Kaune

Po karo dvarvietėje veikė pieno priėmimo punktas, kolūkio statybininkai suremontavo ūkinius pastatus, svirną, klėtį, kurie yra ir šiandien naudojami. Pieninės nėra, dvarvietės vietoje 1986 m. pastatytas 2000 t talpos grūdų sandėlis ir džiovykla. Dvaro sodybą mena išlikusi liepų alėja, klėtis ir svirno pastatai.

Pagal veikiančias LR paveldo objektų nuostatas kiekvienas medinis pastatas, kuris pastatytas iki 1954 m., priklauso medinės architektūros  grupei. II pasaulinio karo metu, 1944 m. liepos pabaigoje, Panoterių kaimo ir miestelio teritorijos pastatai buvo sugriauti ir sudeginti, nes tarybinės kariuomenės III Baltarusijos frontas ėjo per mūsų teritorijas Žeimių link, toliau – Raseinių link. Išliko valsčiaus medinis pastatas, medinės mokyklos, malūno  pastatai, keli gyvenamieji namai, dvaro ūkiniai pastatai. Išlikusiuose mediniuose namuose šiandien gyvena žmonės. Seniausiam namui – apie 140 metų. Vėjo malūnas nugriautas 1970 m., bet likę dvaro ūkiniai statiniai: svirnas, klėtis, apmūrytas tvartas. Dabar juose laikomi grūdai, tvarte žiemoja gyvuliai.

Medinis mokyklos pastatas

Šis dviejų aukštų medinis pastatas buvo vienas iš dviejų tokių statinių Lietuvoje. Jis pastatytas 1935 m. Panoterių valsčiaus viršaičio J. Švėgždos iniciatyva, į statybas pakviečiant čia gyvenusius valsčiaus dailides. Tai rusų tautybės žmonės, kurie į mūsų kraštą atsikraustė XVIII a. antroje pusėje, nes Jekaterina II ištrėmė sentikius į gubernijų pakraščius. Taip Panoterių krašte apsigyveno rusų tautybės žmonės, kurių giminės gyvena ir šiandien. 1935 m. mediniame mokyklos pastate įsikūrė pradžios mokyklos keturios ir progimnazijos 5,6 klasės. Antrame aukšte patalpos buvo skirtos apsigyventi mokytojams.

Šiame pastate dirbo mokytojai: O. J. Šibailos (1930–1934; J. Šibaila, 1944 m. pasitraukus vokiečiams, buvo aktyvus Lietuvos partizaninio judėjimo dalyvis),  poetas, patriotas Benediktas Kiškis, mokytojai O. P. Šalučkai (1938–1941), kurie 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremti į Sibirą. Nuo 1956 m. ir buvusiame valsčiaus pastate įsikūrė jau priaugančios vidurinės Panoterių vidurinės mokyklos klasės, kuriose mokėsi iki 200 vaikų. 1967 m. pastačius naują mūrinį pastatą, senajame liko biblioteka, technologijų kabinetai, chemijos-biologijos kabinetai. Iki 2000-ųjų jame vyko pamokos. Paskui statinys buvo parduotas. 2019 m. kilusio gaisro metu sudegė antras aukštas.

Panoterių valsčiaus-apylinkės pastato istorija

Panoterių valsčiaus istorija prasidėjo 1919 m., kai  atkūrus Nepriklausomą Lietuvą  vyko administracinis teritorinis pasiskirstymas. Panoterių valsčius 1919–1950 m. priklausė Ukmergės apskričiai. 1950–1963 m. Panoteriai tapo apylinkės centru, priklausančiu Ukmergės rajonui. Nuo 1963 m. apylinkė persikėlė į Markutiškių k., o  Panoteriai tapo Markutiškių apylinkės dalimi. Buvusio valsčiaus administracinis pastatas pastatytas 1920 m. Jame dirbo valsčiaus administracija, kuriai vadovavo išrinktas viršaitis. Apylinkei išsikrausčius į kitas patalpas, į jas persikėlė Panoterių mokyklos kabinetai, dirbo pradinių klasių komplektai, nes vaikai netilpo mediniame mokyklos name. 1967 m. pastate įrengtas mokyklos bendrabutis, paslaugas teikęs iki 1994 m. Vėliau dalis namo tapo privačia, o kitoje dalyje įrengti du socialiniai butai.

Jį sudaro buvusi senoji bažnyčia, pastatyta 1946 m. ir dabar virtusi koplyčia, kur vyksta pamaldos šaltuoju metų laiku, naujosios bažnyčios pastatas, iškilęs1994-aisiais,1989 m. statybos klebonija, šventorius.

Bažnyčios istorija

Pirmoji bažnyčia Panoteriuose buvo pastatyta 1441 m. Nuo 1584 iki 1700 m. ji buvo evangelikų reformatų. Panoterių bažnyčia priklauso seniausių Lietuvos bažnyčių penkiasdešimtukui. Prieš karą parapija turėjo 3000 tikinčiųjų. 1941m. rugsėjo 22 d. bažnyčia sudegė, kaip manoma, nuo žvakės. Laikina bažnyčia buvo įrengta vietoje špitolės. Bet 1944 m. liepos 27d. ji sudegė nuo padegamųjų kulkų. 1944–1946m. patalpos bažnyčiai buvo nuomojamos V. Brimerienės name, o špitolės vietoje pastatytas namas maldos namams: pusė jo skirta bažnyčiai, kita pusė – klebonijai.

1989 m. balandžio 5 d., klebonaujant kunigui Vytautui Kazimierui Pesliakui, iš tuometinės Ministrų Tarybos gautas leidimas naujos bažnyčios statybai. Tai buvo pirmoji bažnyčia, pastatyta atkūrus Lietuvos nepriklausomą valstybę, pašventinta 1994 m. rugpjūčio 21 d.

Projektą bažnyčiai parengė kaunietė architektė Birutė Kugevičienė. Statinys  neogotikinio modernaus stiliaus, su dviem bokštais priekyje ir vienu ties altoriumi. Stogas uždengtas raudonai dažyta skarda. Visa bažnyčia pastatyta iš geltonų plytų, netinkuota išore, turinti arkines lubas, yra keturkampė, trijų navų.

Bažnyčios puošmena – vitražai. Didžiuosius – virš centrinio įėjimo, tarp bokštų – ir du vitražus iš abiejų altoriaus šonų sukūrė vitražistė N. Baginskienė. Jų įsigijimą finansavo akcinė bendrovė  „Achema“. Šoniniai vitražai sukurti pagal biblijinius siužetus iš rožančiaus paslapčių (13 langų pagal knygelės „Marijos Rožinės“ iliustracijas).

Bažnyčios interjeras sukurtas iš natūralaus medžio. Dešinės navos altoriuje yra paveikslas, vaizduojantis Šv. Juozapą. Šis paveikslas yra įtrauktas į saugotinų kultūros vertybių sąrašą.

Senojoje bažnyčioje, dabar jau 25 metus vadinamoje  koplyčia, žiemos laiku vyksta pamaldos. Joje taip pat yra įrengti skoningi vitražai, kuriuos sukūrė garsaus vitražo meistro M.Ušinsko  mokinys, jei neklystame, pavarde J. Laurinaitis.

Panoterių miestelio centrinei aikštei tinkamiausia vieta buvo prieš bažnyčią. Į šv. Mišias atvažiavę ponai, ūkininkai joje pastatydavo karietas, vežimaičius. Pasak žmonių pasakojimų, prieš I pasaulinį karą aikštėje šurmuliuodavo parapijos turgūs, kuriuose ūkininkai prekiaudavo savo produkcija. 1946 m. į aikštę buvo atgabentas iš Boreišių k. ūkininkų, išvežtų į Sibirą, medinis namas, kuriame įsikūrė biblioteka-kultūros namai. Iki 2008-ųjų jame vyko įvairūs kultūriniai renginiai.

Miestelio centras mena ir sunkius, žiaurius laikus. Po išvykų į Panoterių valsčiaus kaimus verbuoti ūkininkus į kolūkius, stribai nušautų  žmonių kūnus guldydavo aikštėje, kad pravažiuojantys ir praeinantys žmonės  matytų, kas jų laukia, jei nesutiks stoti į kolūkius. Nors ir kaip stropiai kūnai būdavo saugomi, bet po nakties jie dingdavo –  pasiimdavo artimieji ir palaidodavo.

Neužstatytoje pievoje vykdavo sporto varžybos, treniruotės, nes iki 1967-ųjų Panoterių mokykla neturėjo sporto salės. 1982 m. prie senų kultūros namų buvo pristatyta koncertinė salė. Po trejų metų aikštėje iškilo pastatas, kuriame įsikūrė  ambulatorija ir biblioteka. 2006 m. medinis kultūros namų pastatas buvo nugriautas, o ant tų pačių pamatų pastatytame plytiniame pastate įsikūrė Jonavos rajono Panoterių krašto bendruomenės namai. 2018 m. centrinėje aikštėje suplevėsavo Panoterių miestelio ir valstybinės vėliavos, kurios pakeliamos kasmet rugsėjo mėn. Šiandien šioje aikštėje sutinkami svečiai, nuo čia prasideda pažintinės ekskursijos.