Panoterių dvarvietės teritorija yra dabartinio Panoterių miestelio ūkinėje zonoje, 300 m į šiaurės vakarus nuo kelio Panoteriai–Siesikai.

Pirmą kartą Lietuvos archyvuose Panoterių dvaras ir laukas paminėtas 1597 m. Manoma, kad XVII a. pradžioje dvarą  valdė  ponas Taras, kuris vadovavo kovoms šioje vietoje su kryžiuočiais, taigi ir vietovardis pavadintas jo garbei.

XIX a. dvarui priklausė 10 valakų (apie 210 ha) žemės, o jį valdė bajorai Domeikos. Paskutinis dvaro valdytojas buvo Antanas Domeika, gero būdo ir paprastas žmogus. Jo tėvas gyvenęs Vokietijoje, todėl Antanas gerai mokėjo vokiečių kalbą. Be to, jis domėjosi medicina ir gydydavo vietos žmones. Manoma, kad A. Domeika yra kilęs iš žymios Domeikų-Kontrymų bajorų giminės.

Panoterių dvaro ūkinius reikalus tvarkė jo žmona, kuri mėgo bylinėtis su kaimynais dėl uogavimo, grybavimo dvaro miškuose, gyvulių pasirodymo dvaro žemių teritorijoje. Ponia buvo gana žiauri su samdiniais – šiems dirbant laukuose, ponia Domeikienė pasirodydavo su šunų pulku ir prižiūrėdavo jų darbus.

Domeikos du kartus traukėsi iš savo namų. Užėjus I pasauliniam karui, Domeikos pasitraukė į Rusijos gilumą. Į jų  dvarą 1915 m. iš Pasodos k. buvo perkelta Panoterių pradžios mokykla, kuri čia veikė iki 1919-ųjų, kol ponai grįžo  iš tremties. Antrą kartą ponai Domeikos paliko savo namus 1941 m. birželio 14 d., prasidėjus trėmimams į Sibirą. Pasak žmonių pasakojimų, abu ponai mirė tremtyje. Sūnus ir dukra,sugrįžę iš tremties, gyveno Kaune.

Po karo dvarvietėje veikė pieno priėmimo punktas, kolūkio statybininkai suremontavo ūkinius pastatus, svirną, klėtį, kurie yra naudojami ir šiandien. Pieninės nėra, dvarvietės vietoje 1986 m. pastatytas 2000 t talpos grūdų sandėlis ir džiovykla.