Kapinės, esančios Panoterių miestelio šiaurės vakarinėje pusėje, pradėjo veikti 1892 m., kai jose buvo palaidotas pirmas mirusysis – aštuoniolikmetis Stašiūnų kaimo gyventojas Koncevičius, miręs nuo tuberkuliozės (džiovos).

Šiuo  metu miestelyje yra senosios ir naujosios kapinės. Žmonės, neturintys artimųjų kapų, laidojami naujose kapinėse. Senosios kapinės aptvertos akmenine tvora ir plytiniais-metaliniais vartais apie 1900 m. Senosiose kapinėse ilsisi P. Vaičiūno motina, jo brolis Ignas, Taukadažių dvaro ponia A. Radzivonienė, Lietuvos karo lakūnas, mokytojas K. Juška.

Čia palaidoti mūsų mokyklos mokytojai: V. Brimerienė, rinkusi  ir kaupusi krašto istoriją, M. Samuolienė, kuri buvo aktyvi mūsų krašto kultūros puoselėtoja, J. Gečiauskienė, mokiusi mus mylėti  supantį pasaulį, ieškoti gėrio žmonėse. Čia ilsisi amžino poilsio atgulę mūsų krašto žmonės, auginę, mokę, auklėję vaikus, palaidoti mūsų krašto partizanai, amatininkai ir valstiečiai, Panoterių krašto audėjos ir siuvėjai, staliai ir dailidės, žmonės, kurių atminimą saugo jų artimieji.

Užrašai ant paminklų liudija, kad šiose kapinėse yra palaidotų lenkų ir lietuvių tautybių žmonių. Kapinių tvorelių, antkapių apdaila, kryžių, skulptūrų gausa padeda mums suprasti XIX a. pabaigoje ir XX a. vyravusią mažąją krašto architektūrą.